Viešpaties žengimas į dangų (Šeštinės). Vilties slėpinys

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.

Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“.

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1-11)

Praėjus keturiasdešimt dienų po prisikėlimo, Kristus, paskutinį kartą apsireiškęs Dvylikai, grįžta pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Marijos įsčiose.

Visas Bažnyčios gyvenimas yra įrėmintas dviejų slėpinių – mūsų Viešpaties Žengimo į dangų ir Jo šlovingo sugrįžimo į žemę Paskutinio Teismo dieną. Tai Bažnyčios, kitaip tariant, mūsų visų laikas.

Atkreipkime dėmesį į šventraščio ištrauką, kuri pasakoja, kad mokiniai apimti nuostabos žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, prie jų atsirado du angelai, kurie prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų”.

Esame raginami nestovėti vietoje, bet suvokti, kad mums duotas laikas veikti kol grįš Jėzus. Krikštas įpareigoja mus tapti Kristaus liudytojais ir skelbti Evangeliją ten, kur esame siunčiami. Šioje misijoje mums padeda Šventoji Dvasia, kuria mus apdovanojo Tėvas.

Taip pat Žengimo į dangų slėpinys gaivina mūsų viltį. Kristaus prisikėlimas rodo, kad mūsų gyvenimas negali baigtis mirtimi, o Kristaus žengimas į dangų rodo, kad mūsų amžinasis likimas – tai būti su mūsų dangiškuoju Tėvu. Kuomet kontempliuojame Jėzaus žengimo į dangų slėpinį turėtume prisiminti šiuos jo žodžius: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2-3).

Vadinasi Viešpaties įžengimu į dangų yra atskleista žmonijos paskirtis. Todėl žengimas į dangų nėra skirtas vien tik Kristui, bet ir kiekvienam krikščioniui. Visi tikintieji yra pašaukti sekti Kristaus šlovės keliu. Pasak Šv. Leono Didžiojo, šis slėpinys yra mūsų žmogiškos prigimties išaukštinimas: „Kur pašlovinama galva, ten ir kūno laukia viltis”.

Švęsdami šį slėpinį, švenčiame savo krikščionišką viltį, kad mes, kurie gyvename su juo vienybėje, taip pat būsime išaukštinti dieviška šlove, kad galėtume amžinai gyventi mūsų Tėvo Karalystėje.

Esame pašaukti gyventi šia viltimi ir savo gyvenimu šlovinti Dievą.

 Kun. Rolandas Karpavičius