X eilinis sekmadienis. Piktžodžiavimas Dvasiai

Jėzui su mokiniais sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis kaip galvos netekęs. Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“. O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais:„Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko.  Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“. „Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kiek jie bepiktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“. Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, atokiau sustoję,per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys tenai ieško tavęs“.  O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. (Mk 3, 20–35)

Žmogiško mąstymo iškreiptumo pavyzdį randame šioje evangelijoje – Rašto žinovai ir fariziejai žvelgė į įsikūnijusią Dievo meilę ir matė joje velnio galios įsikūnijimą. Jėzus pavadino tai piktžodžiavimu Šventajai Dvasiai.

Ką reiškia šie žodžiai? Be atgailos nėra atleidimo. Jei žmogus atvedė save į tokią būseną, vis atsisakydamas Šventosios Dvasios vadovavimo, kad jis nebeįžvelgia nieko gražaus Jėzaus asmenyje, o Jėzus nesukelia jam jokio nuodėmingumo jausmo, tuomet jis patenka į dvasinę tamsą. Kadangi jis neturi nuodėmės jausmo, neįstengia atgailauti, o neatgailaudamas negali gauti atleidimo.

Atleidimą gali gauti tik tas, kuris atgailauja – kai žmogus mato grožį Kristuje, kai nekenčia savo nuodėmės, net iš naujo darydamas ją, jei vis dar lydi jį gėda, jam bus atleista. Bet žmogus, kuris pakartotinai atsisako priimti Dievo vadovaujančią ranką, praranda gebėjimą atpažinti dorybę.

Žmogus, kurio moralinės vertybės yra iškrypusios, blogį vadina gėriu, o gėrį – blogiu, nesuvokia savo nuodėmingumo, net susitikęs su Jėzumi nenori atgailauti ir gauti atleidimą: tai yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią.

Kun. Rolandas Karpavičius