Jėzus bylojo savo apaštalams: „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją. Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“. (Mt 10, 37–42)

„Kieti jo žodžiai“, – sakė kai kurie sekę Jėzų. Tą patį sako ne vienas šiuolaikinis Evangelijos skaitytojas ir klausytojas. Kryžius, sekimas, gyvybės praradimas mus baugina.

Jėzus byloja apie esmę. Kvietimas nešti kryžių nereiškia liūdno gyvenimo. Tai – padrąsinimas laikytis Kristaus žodžio, būti drauge su Juo prie kryžiaus medžio, net jei ir tenka aukoti brangius dalykus. Tai ir yra mirtis drauge su Kristumi, bet taip pat tai reiškia gyvenimą drauge su Juo.

Nuostabiai šį sekimą paskui Kristų aprašo palaimintasis Jurgis Matulaitis:

„Ne tas iš tiesų myli artimą, kuris geba kurį laiką maloniai šypsotis, bet tas, kuris nenustos meilės rodęs  kasdieniame gyvenime, tarp tų, kurių jau seniai nebesivaržo. Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, kai savo aplinkoje atranda motyvaciją kovai, o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kai visada ir visose aplinkybėse elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė.“

Toks yra kasdienis krikščionio kryžiaus kelias.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →