XIV eilinis sekmadienis. Pjūties darbininkai

Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums čia pat Dievo karalystė!’ (Lk 10, 1–9)

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką…“ Tai labiausiai žinoma eilutė. Kartais supaprastintai ji aiškinama, manant, kad prašytume Dievą gerų kunigų ar daugiau pašaukimų į vienuolius.

Pjūtis evangelijose yra artėjančios Dievo Karalystės įvaizdis, joje triūsiantys vadinami „darbininkais”, o pjūties šeimininkas – dangaus Tėvas. Darbininkai nėra tik dvasininkai, bet kiekvienas yra Dievo pašauktas per Krikštą dalyvauti šioje pjūtyje. Juk skelbti Dievo Karalystės išsiunčiami ne vien apaštalai, bet visi mokiniai.

Prašyti pjūties Šeimininką atsiųsti darbininkų reiškia, kad Dievo Dvasia ragintų aptingusius. Tuomet tarsi meldžiame: „Paskatink, Viešpatie, kad pjūties darbininkai imtųsi darbo!” Dievo Karalystės darbams būtina įtraukti, kiek galima, daugiau darbininkų – nebūtinai kunigų.

Mums vėl reikalingas pirmutinis misionieriškas entuziazmas, kuris buvo būdingas ankstyvosios Bažnyčios veiklai. Ši užsidegimą būtina žadinti iš naujo. Tam ir meldžiamės, kad suvoktume savo krikščioniško pašaukimo esmę.

Jėzaus Bažnyčia yra misijinė ir ji lieka tokia, koks būtų amžius kalendoriuje. Tad ir mūsų dienų Bažnyčia turi teisę ir pareigą būti misijų bendruomene. Misijos yra ne tolybėse, o šalia, kur dažnai trūksta Dievo.

Tai reiškia, kad niekuomet negalima pamiršti pagrindinės Jėzaus mokymo tiesos: Dievo Karalystė prisiartino, o ir šių dienų demonai paklūsta dėl Jėzaus vardo.

Kun. Rolandas Karpavičius