XIX eilinis sekmadienis. Atmesti Jėzų

Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.     Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. (Jn 6, 41–52)
 

Čia mes matome, kodėl žydai paneigė Jėzų, ir, palikdami Jį, atsisakė amžinojo gyvenimo.

Mat jie viską vertino pagal žmonių standartus ir išorinius ženklus. Į Jėzaus žodžius jie atsakė, kad Jis buvo dailidės sūnus, be to, jie žinojo, kad Jis išaugo Nazarete. Jie negalėjo įsivaizduoti, kaip amatininkas, kuris užaugo vargingoje šeimoje, gali būti ypatingas Dievo pasiuntinys.

Taip žydai teisė Jėzų. Mes turėtume būti labai atsargūs, kad nebūtų padaryta tokia pat klaida – nekreipti dėmesio į Dievo žinią tik todėl, kad mums nepatinka pasiuntinys, kuris ją atnešė. Pvz. mažai tikėtina, kad asmuo atsisakys pervesti pora tūkstančių eurų tik dėl prastos dokumento kokybės. Jėzus buvo Galilėjos dailidė, todėl žydai Jo nepripažino.

Žydai ginčijosi tarpusavyje. Jie buvo tokie susirūpinę dėl savo ginčų, kad jiems buvo sunku suvokti Dievo valią. Pirmiausia jie norėjo pareikšti savo nuomonę žmonėms, ir jie nebuvo suinteresuoti suvokti Dievo mintis. Labai dažnai mes turėtume nutilti susirinkimuose, kuriuose kiekvienas bando iškišti savo idėją, o neklausti, ką Dievas numato šia tema ir kokių veiksmų jis tikisi iš mūsų. Juk svarbiausia yra ne tai, ką mes manome esant dėmesio vertu dalyku, bet tai, ką Dievas galvoja. O jis apreiškė mums savo meilę Jėzuje.

Kun. Rolandas Karpavičius