Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. 31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37)
Šventojo Luko evangelijoje pateiktas palyginimas įsirikiuoja į gretą iš kasdienio gyvenimo paimtų įvaizdžių bei pasakojimų, kuriais Jėzus nori padaryti suprantamą Dievo stiprią meilę kiekvienam žmogui, ypač sergančiam ir kenčiančiam skausmą. Tačiau baigiamaisiais palyginimo apie gerąjį samarietį žodžiais: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37) Jėzus kartu parodo, kaip kiekvienas mokinys turėtų laikytis kitų, ypač tų, kuriems reikia globos, atžvilgiu.
Vadinasi, jėgos kasdien gyventi konkrečiai, kaip gerasis samarietis, rūpinantis dvasiškai ir kūniškai sužeistaisiais, prašančiais mūsų pagalbos, nors jie būtų mums nepažįstami ir beturčiai, būtina semtis iš begalinės Dievo meilės per intensyvų santykį su juo maldoje. Tai taikytina ne tik pastoracijos ir sveikatos apsaugos darbuotojams, bet ir visiems, ypač patiems ligoniams, galintiems išgyventi savo būvį tikėjimo perspektyvoje: „Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo jos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę“ (Enciklika Spe salvi, 37).
Įvairūs Bažnyčios tėvai gerajame samarietyje įžvelgė patį Jėzų, o vyrą, patekusį plėšikams į rankas, tapatino su Adomu, su dėl savo nuodėmės pasiklydusia ir jos sužeista žmonija (plg. Origenas. XXXIV homilija apie Luko evangeliją, 1–9; Ambraziejus. Luko evangelijos komentarai, 71–84; Augustinas. Sermo 171). Jėzus yra Dievo Sūnus, tasai, kuris Tėvo meilę, ištikimą, amžiną, beribę meilę padaro artimą. Tačiau Jėzus yra ir tasai, kuris nusimeta savo dieviškąjį drabužį, atsisako savo dieviškojo „būvio“, kad taptų žmogumi (plg. Fil 2, 6–8) ir prisiartintų prie žmogaus kančios net nužengdamas į pragarus, kaip recituojame Credo, bei atneštų viltį ir šviesą. Jis nesilaiko savo lygybės su Dievu (plg. Fil 2, 6), bet, kupinas gailestingumo, nusileidžia į žmogiškosios kančios bedugnę, kad ten išlietų paguodos aliejaus ir vilties vyno.
Popiežius Benediktas XVI.
