Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34) 

Grįžę iš savo misijinės kelionės, apaštalai Jėzui pranešė, ką jie nuveikė. Didelės minios atkakliai reiškė savo poreikius ir siekius taip, kad apaštalai neturėjo laiko net pavalgyti. Todėl Jėzus jiems pasiūlė eiti su juo į nuošalesnę vietą, kitapus ežero, kad tam tikrą laiką galėtų pailsėti ir atsipalaiduoti.

Čia galime matyti krikščioniškojo gyvenimo ritmą. Krikščionių gyvenimas – tai nuolatinis perėjimas iš žmogaus artumo į Dievo akivaizdą ir grįžimas iš Dievo akivaizdos į buvimą tarp žmonių. Tai lyg miego ir darbo ritmas. Negalime dirbti be poilsio, ir užmiegame tik tada, kai padirbame ir pavargstame. Žmogus gyvendamas visada susiduria su pavojumi, kuris susijęs su nuolatine veikla. Vis tik niekas negali dirbti be poilsio.

Ir žmogus negali gyventi krikščioniškai, jei jis neturi pakankamai laiko bendrauti su Dievu. Gali būti, kad visi mūsų gyvenimo rūpesčiai atsiranda, dėl to, kad nesuteikiame Dievui galimybės kalbėti su mumis, nes mes net nemokame nutilti ir klausytis Jo. Mes nepaliekame Dievui laiko ir galimybės suteikti mums naują dvasinę jėgą, nes kantriai nelaukiame, kad Jis kalbėtų su mumis. Ar galime užsidėti ant pečių gyvenimo naštą, jei nebendraujame su Viešpačiu? Ir mes galime gauti šią malonę tik tada, kai vienatvėje ir ramybėje siekiame Dievo artumo.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →