XVI eilinis sekmadienis. Poilsis Viešpatyje

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34)

Neretai klaidingai manoma, kad dorybingi veiksmai yra tik darbas, malda ar dvasingi pokalbiai. Tačiau šio sekmadienio Evangelijos ištrauka paneigia mūsų įsivaizdavimus – ilsėtis žmogui yra ne vien būtinybė, bet ir pareiga. Jėzus primygtinai ragina mokinius pailsėti.

Atsikvėpę nuo kasdienių darbų, galime ramiai pažvelgti į save, savo dvasinį gyvenimą, mylimus žmones, pailsėti ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Žinoma, tai nereiškia, kad ryšį su Dievu turėtume išmesti iš dienotvarkės. Popiežius Pranciškus kalba apie „poilsį Viešpatyje“. Tai reiškia, kad turime visą laiką būti su Viešpačiu, su juo bendrauti malda, suvokti ir jausti, kad visą laiką esame jo akivaizdoje.

Tai, pasak popiežiaus, žmogų saugo nuo buvimo tik „darbo jėga“. „Šiame kontekste esmiškai svarbi šeima, nes ji yra pirmoji maldos mokykla. Šeimoje žmogus mokosi gyventi ne vien dėl savęs. Mokosi iš savęs išeiti ir dalytis gyvenimu su kitais. Per savo šeimą tikintis žmogus save suvokia ir kaip didžiosios mūsų šeimos Bažnyčios narį,“ – primena Šventasis Tėvas.

Žmogus yra daugiau, nei dirbanti būtybė, tačiau poilsis nėra savitikslis ar tuščias laiko švaistymas. Ilsimės, kad galėtume labiau mylėti. Tikras poilsis Viešpatyje ir suteikia jėgų gyventi meile.

  Kun. Rolandas Karpavičius