XVII eilinis sekmadienis. Duonos stebuklas

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)

Minia dykumoje sekė Jėzų klausydama jo žodžių. Jie viską pamiršę ieškojo Dievo karalystės, tačiau žmogui reikia ne tik dvasinių dalykų, bet patenkinti savo elementariausius poreikius.

Viešpats puikiai tai supranta. Jis minios nepaleidžia, paprasčiausiai palaiminęs savo klausytojus. Jis galėjo tarti: „Mūsų susitikimas baigtas, kas galite įsigykite duonos, o kas neturite pinigų neliūdėkite – Dievas jūsų neapleis.“

Tačiau jis kreipėsi į savo mokiniams, kad jie parodytų iniciatyvą. Stebuklas prasideda tuomet, kai bendram tikslui atiduodama kažkieno turėta, penkių duonos kepaliukų ir dviejų žuvų, atsarga. Stebuklas prasideda nuo berniuko, kuris buvo atsinešęs sau valgyti maisto, aukos.

Mūsų pasaulį kamuoja įvairios bėdos, nepritekliai, kančios. Vien klausydami Dievo žodžio, jautriai priimsime šio pasaulio, mūsų brolių, problemas – badą, troškulį, skurdą, taikos stygių. Ne tik matysime, bet ir išmoksime jas spręsti.

Duonos atsiranda, kai nuo Jėzaus žodžių atsiveria širdis. Tuomet jis gali daryti stebuklus.

Kun. Rolandas Karpavičius