Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“. Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus? Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“. Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.  Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“  (Jn 6, 24–35)

Gyvenimo duona suteikia jėgų kiekvienam, kuris su tikėjimu ją priima. To Jėzus mokė jo besiklausančius Kafarnaume ir visur kitur: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo jums duos Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra  pažymėjęs.” Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?” Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė” (Jn 6, 27–29).

Gyvenimo duona yra pats Jėzus, o Ostija yra jo buvimo čia ir dabar ženklas. Mūsų darbas – tikėti tuo. Šis tikėjimas ypatingai išsikleidžia Švč. Sakramento akivaizdoje, kai grįžtame į šio slėpinio artumą ne tik Mišių metu, bet ir susikaupiame maldai prieš Švč. Sakramente esantį Jėzų. Tyli padėkos ir prašymo malda stiprina tikėjimą, padeda gyventi krikščioniškai.

Švenčiausiojo Sakramento išstatymas, adoracijos valandos, Eucharistinės procesijos sutelkia mūsų dėmesį į Tą, kuris yra Gyvenimo duona, tikrasis gyvenimas. Tai mums visiems primena, kad žmogus gyvas ne vien duona.

Norintiems gyventi nepaviršutiniškai, peržengti racionalumo ribas, Jėzus pažadėjo suteikti amžinąjį gyvenimą. Šv. Ignotas Antiochietis primena, kad Eucharistija – „tai vienintelė duona, amžinybės eleksyras, mirties priešnuodis, maistas, teikiantis amžinąjį gyvenimą Jėzuje Kristuje”. Tikėdami, kad duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju, liudijame, kad jis yra Gyvenimas.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

 

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →