Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
    Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“
    Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.
    Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk 7, 1–8a. 14–15. 21–23)

Jėzus žino, kad nepakanka tiesiog klausytis, turime suprasti, ką girdime. Norėdamas sunaikinti fariziejų tradiciją plauti rankas prieš valgymą, Kristus rauna pačią jos šaknį. Iškrypusi prigimtis geriausiai išgydoma ištaisant iškrypusius įpročius.

Todėl Viešpats sako, kad ne tai, ką mes valgome, net nešvariomis rankomis, mus sutepa, bet tai, kas atsiranda iš mūsų sugedusio širdies. Tai, kas iš mūsų atsiranda, apsunkina mūsų sielą ir sąžinę, mus daro kaltais Dievo akyse. Mūsų blogos mintys ir jausmai, žodžiai ir darbai, ir tik jie mus supurvina. Todėl turime pasirūpinti, kad išrautume blogį iš mūsų širdžių.

Jei teisingai suprantame Dievo ir jo įstatymo dvasinę prigimtį, mes suprantame, kas įžeidžia Jį ir daro mus netinkamus bendrauti su Juo.

Iš vidaus, iš žmogaus širdies (kurią giria žmonės, manydami, kad tai yra geriausia jų prigimties dalis), ateina, kas mus aptemdo, visas mūsų blogis. Kaip sugadintas vanduo teka iš blogo šaltinio, taip iš suterštos širdies atsiranda piktybiniai argumentai, geiduliai ir aistros, visi blogi žodžiai ir veiksmai.

Ir tai apsunkina žmogų, daro jį netinkamu bendrystei su Dievu ir temdo jo sąžinę. Nepamirškime, kad tik tyra širdis amžinybėje regės Dievą.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →