Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efatá!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 8, 27-35) 

Jėzaus stebuklai, tarp jų ir nebylio išgydymas, nėra tik jo užuojautos ir gailestingumo pasireiškimas. Jie yra ženklai parodantys, kad atėjo lauktoji pasaulio Išganytojo, Mesijo karalystė. Todėl evangelisto Morkaus pasakojamos detalės mums leidžia pamatyti šio išgydymo gilesnę prasmę.

Pirmiausia kurčnebylį atveda pas Jėzų kiti žmonės. Kai esame su savo bėda mums būtina kitų žmonių pagalba, kuri išvestų mus į geresnį gyvenimo kelią.

Jėzus vengia viešumos, nes „jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios”. Jėzus nenori, kad žmonės suprastų jo veiksmus ar žodžius kaip magiją, burtus ar ezoteriką. Jis nori asmeninio susitikimo, santykio su šiuo gyvenimo palaužtu žmogumi.

Jėzus grąžina nebyliui klausą ir galią kalbėti, tardamas: „Atsiverk”. Šis žmogus buvo užsisklendęs savyje, gyveno beveik be komunikavimo su pasauliu, tarsi atkirstas nuo visko, bet Viešpaties žodis jį išlaisvina.

Taip įvyksta tikrasis stebuklas, kuris ne tik panaikina buvusią žmogaus negalią, bet ir perkeičia jo gyvenimą. Jėzus atveria šiame žmoguje gebėjimą išgirsti Dievo žodį ir bendrauti su ji supančiu pasauliu.

Evangelijos pasakojimas apie nebylio išgydymą atskleidžia, kad Viešpats savo gydančia malone gelbsti mus iš vienatvės, nevilties ir izoliacijos nuo aplinkos. Ir jo raginimas atsiverti yra skirtas kiekvienam mūsų.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →