Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.

Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“. (Lk 14, 25–33)

Rugsėjo 4 d. popiežius Pranciškus paskelbs Motiną Teresę šventąja. Todėl šio sekmadienio evangelijos apmąstymus telydi naujos šventosios mintys.

Pašaukimas – tai ypatinga Dievo dovana man, nevertai. Nežinau, kodėl Jis išsirinko mane, veikiausiai panašiai, kaip mes pasirenkame žmones, todėl, kad jie labiausiai nepageidaujami. Nuo pirmos iki pat šios dienos naujasis pašaukimas man buvo vienas pratisas „Taip“ Dievui nepaisant kainos. Mano įsitikinimas, kad „darbas yra Jo“, yra daugiau nei tikras. Niekada neabejojau. Mane žeidžia tik tai, kad žmonės mane vadina įkūrėja, nes aš tikrai žinau, – Jis paklausė, – „Ar padarysi tai dėl Manęs?“ Viskas buvo Jo, man tereikėjo nuolankiai priimti Jo planą, Jo valią. Šiandien Jo darbas auga, nes jį dirbu ne aš, o Jis dirba per mane.

Tuo esu taip įsitikinusi, jog mielai atiduočiau savo gyvybę tam, kad įrodyčiau.

Žodį „Trokštu!“ Jėzus ištarė ant kryžiaus, nepatirdamas nė menkiausios paguodos, mirdamas visiškame Skurde, paliktas vienas, paniekintas ir sugniuždytu kūnu bei siela. Jis kalbėjo apie savo troškulį – ne vandens – o meilės, aukos.

Jėzus yra Dievas: todėl Jo meilė, troškulys yra amžinas. Mūsų tikslas yra numalšinti šį amžiną žmogumi tapusio Dievo troškulį. Kaip angelai Danguje nepaliauja giedoję garbinimo giesmių Dievui, taip Seserys, naudodamos keturis – Visiško Neturto, Skaistybės, Klusnumo ir Meilės vargšams – įžadus nepaliauja malšinti Dievo troškulio savo meile ir iš meilės sieloms, kurias atveda pas Jį.

Iš knygos: Motina Teresė. Ateik, būk, mano šviesa. Kalkutos šventosios asmeniniai raštai (Katalikų pasaulio leidiniai, 2010)

 

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →