Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21–35)
Visas Naujasis Testamentas mus moko, kad norėdamas gauti atleidimą, žmogus pats turi atleisti. Tas, kuris neatleidžia savo artimui negali tikėtis, kad Dievas jam atleis.
Svarbus šio palyginimo elementas yra skolų kontrastas. Vergas skolingas savo valdovui 10 000 talentų. Talentas anuomet buvo didžiausias piniginis vienetas.
Tai buvo didžiulė skola – sunkiai įsivaizduojama. Visos metinės romėnų pajamos iš žydų provincijos, įskaitant Idumėją, Judėją ir Samariją, buvo tik 600 talentų, o visos turtingesnės Galilėjos provincijos pajamos siekė tik 300 talentų.
Ši skola buvo daugiau nei karaliaus pajamos, o ji buvo atleista vergui. Kitas vergas skolingas savo broliui buvo tik – 100 denarų. Tai sudarė apie 1/500 000 jo skolos dalį.
Tad visa kaip žmonės gali pakenkti mums, negali būti lyginama su tuo, kaip mes pasielgėme su Dievu, ir jei Dievas mums atleido skolą, kurią esame skolingi Jam, mes turime atleisti mūsų brolių skolas, kurias jie mums skolingi. Niekas, ką esame atleidę, neprilygsta tam, kas mums buvo atleista.
Mums buvo atleista už nuodėmę, už kurią tiesiog neįmanoma atsilyginti, nes žmonių nuodėmės buvo Dievo Sūnaus mirties priežastis. Todėl turime atleisti kitiems taip, kaip Dievas mums atleido, arba negalime tikėtis Jo gailestingumo.
Kun. Rolandas Karpavičius