XXIX eilinis sekmadienis. Geras pilietis

Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. (Mt 22, 15–21)

Jėzus paskelbė tik vieną įstatymą – meilės, o šiaip jis niekada neskelbė kažkokių normų. Todėl Jo mokymas nėra susijęs su konkrečiu istoriniu metu ir nesensta. Jėzus visada tik išdėsto principus, kurie yra kelio ženklai šiame gyvenime. Tokia yra ir ši istorija.

Kiekvienas krikščionis turi dvigubą pilietybę. Jis yra savo šalies, kurioje gyvena, pilietis. Kadangi krikščionis yra sąžiningas žmogus, jis turėtų būti ir pareigingas pilietis. Blogas pilietis reiškia iškreiptą krikščionybę. Krizės gali prislėgti šalį arba jos ekonomiką, jei sąžiningi žmonės atsisako dalyvauti valstybės gyvenime ir palieka viską savanaudžiams karjeristams. Krikščioniui tenka pareiga valstybei, nes jis naudojasi visuomenės privilegijomis, kurias jam suteikia konkreti valstybė.

Tačiau krikščionis taip pat yra Dangaus Karalystės pilietis. Kalbant apie religiją ir principinius klausimus, krikščionis yra atskaitingas Dievui. Gali būti, kad tarp šių dviejų pareigų nėra konfliktų ir prieštaravimų. Bet jei krikščionis yra įsitikinęs, kad Dievo valia iš jo reikalauja elgtis atitinkamai, jis privalo paklusti jai, net tuomet, kai krikščioniški ir valdžios interesai prasilenkia.

Tačiau tikras krikščionis, – ir tai yra nesenstanti tiesa, kurią Jėzus čia atskleidžia, – vienu metu yra geras ir savo šalies, ir Dievo Karalystės, pilietis.

Kun. Rolandas Karpavičius