XXIX eilinis sekmadienis. Maldos atkaklumas

Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi  per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1–8) 

Palyginimo našlė simbolizuoja visus vargšus ir bejėgius. Akivaizdu, kad neturėdama priemonių ir ryšių ji negalėjo pasiekti teisingumo savo byloje. Tačiau jai būdingas vienas bruožas – atkaklumas. Jėzus kviečia mus mokytis tokio atkaklumo meldžiantis.

Tačiau atkaklumas nereiškia, kad iš anksto galime būti tikri, kad gausime viską, ko Dievo meldžiame. Labai dažnai tėvas yra priverstas atsakyti savo vaikui. nes žino, kad tai, ko šis prašo, labiau jam pakenks, nei padės. Dievas elgiasi taip pat. Mes net nežinome, kas mūsų laukia kitą minutę, jau neminint to, kas nutiks per savaitę, mėnesį ar metus. Tik Dievas mato toli į priekį, ir tik Jis žino, kad galiausiai tai, ką padarys mums bus į gera.

Štai kodėl Kristus sako, kad visada reikia melstis ir nepaliauti. Niekada nepavargsime melstis ir mūsų tikėjimas nebus sugniuždytas, jei pasiuntę savo maldas ir prašymus Dievui, tarsime tobuliausią maldą: „Teesie Tavo valia“.

Kun. Rolandas Karpavičius