XXV eilinis sekmadienis. Dievo dosnumas

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.  Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?    Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!’ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20, 1–16)

Palyginimas kalba apie Dievo dosnumą. Šie žmonės nepadarė to paties darbo, tačiau visi jie gavo tą patį atlyginimą. Ir čia mums pateikiamos dvi svarbios pamokos.

Pirmiausia, Dievas gerbia visus patarnavimus. Svarbu yra ne tai, kiek darbo yra padaryta, kad jis būtų atliktas su meile. Koks nors asmuo gali duoti daug, ir mes būname dėkingi jam, o vaikas gali padovanoti mums gimtadienio ar Kalėdų proga kažkokį niekutį, kuriam jis kruopščiai ir su meile kaupė centus – ir ši maža dovana paliečia mūsų širdis labiau už brangesnes dovanas. Kai mes atiduodame viską, ką turime, viską, ką galime – bet kokios tarnystės, visi darbai vienodai vertingi Dievo akyse.

Antroji pamoka yra svarbesnė už pirmąją. Dievas suteikia viską iš savo malonės, iš savo gailestingumo. Negalime uždirbti Dievo dovanos, negalime jos nusipelnyti. Viskas, ką Dievas mums duoda, jis duoda iš savo širdies, iš savo dosnaus gerumo. Visa, ką Dievas mums duoda – tai dovana, o ne atlygis, ne mokestis, o gailestingumas.

Kun. Rolandas Karpavičius