XXVI eilinis sekmadienis. Turtuolis ir Lozorius

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’. Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius,– tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“. (Lk 16, 19–31) 

Kristus parodė turtuolio ir Lozoriaus pavyzdžiu, kad turtas niekaip neprilygsta teisumui. Turtingasis žmogus iš parabolės turėjo viską, ko norėjo. Elgeta Lozorius nieko neturėjo. Jis buvo apgailėtinas ir ligotas. Lozorius buvo teisus ne todėl, kad buvo elgeta, o todėl, kad pasitikėjo Dievu.

Atėjo laikas, ir abu mirė. Elgetą angelai buvo nunešti pas Abraomą; turtuolis mirė ir jį palaidojo, jis pateko į pragarą – vietą, kur kenčia nuodėminga siela, išlaikydama visišką sąmonę. Šiuo atveju numatyta vieta, kur neišgelbėti mirusieji laukia teismo prieš Dievo sostą. Abraomo prieglobstis yra „Senojo Testamento rojus“, laikino (prieš minėtą teismą), palaiminto, Dievui malonių sielų, prieglaudos, vaizdinys.

Turtuolis paprašė Abraomo pasiųsti Lozorių į žemę pas savo brolius, kad juos įspėtų apie šią kančių vietą. Jis tikėjosi, kad jei kuris nors iš mirusiųjų pas juos ateis, jie atgailaus. Tačiau Abraomas atsakė, kad jei jie neklauso Mozės ir pranašų (tai yra, jie nepaisė Šventojo Rašto), tada, jei kas nors prisikeltų iš numirusių, jie netikėtų. Mums duota Biblija, kad tikėtume.

Turtingasis žmogus Kristaus palyginime simbolizavo fariziejus. Būtent jie nuolat reikalavo iš Jo ženklo – tokio akivaizdaus, kad netikėti būtų tiesiog neįmanoma. Bet Viešpats žinojo, kad jie, nenorintys tikėti Raštais, netikės jokiais ženklais. Netrukus Kristus prikėlė kitą Lozorių (Jn 11, 38–44). Dėl to religiniai lyderiai dar labiau priešinosi Jam, apsėsti noro nužudyti ir Jį, ir Lozorių (Jn 11, 45-53; 12, 10-11).

Kun. Rolandas Karpavičius