XXVII eilinis sekmadienis. Kertinis akmuo
Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“ (Mt 21, 33–43)
Pasakydamas ir paaiškindamas šį palyginimą, Jėzus pateikė vieną aiškiausių teiginių apie savo dieviškumą. Ši parabolė net nurodo, kad jis bus nukryžiuotas už Jeruzalės miesto, nes vynuogyno savininko sūnus buvo paimtas iš vynuogyno ir nužudytas.
Jėzus taip pat aiškiai leidžia suprasti, kad žydų lyderiai, kurie jį atmetė neturėjo pasiteisinimo, nes, kaip ir nedorėliai vynininkai, jie žinojo, kad jis buvo Dievo Sūnus, bet atsisakė priimti jį ir teikti jam deramą garbę. Jie norėjo jį nužudyti, ne todėl, kad jis buvo nedoras ir piktas, bet todėl, kad kėlė grėsmę jų sugedusiai valdžiai šventykloje ir visai anuometinei judėjų religinės sistemos visumai.
Per visą istoriją, ir net nūdien, daug žmonių atsisako priimti Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, ne dėl to, kad jiems trūksta įrodymų, žinių, ženklų, bet dėl to, kad jie atsisako tikėti šiais ženklais. Jie netiki, nes nenori įtikėti.
Dievas visada kalba žmogui. Todėl vertėtų įsiklausyti į jo kalbą, kad neatmestume savo gyvenimo kertinio akmens – Jėzaus.
Kun. Rolandas Karpavičius
