Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“. (Mt 22, 1–14)
Palyginimas primena mums, kad Dievas kviečia mus į džiaugsmingą kaip vestuvės šventę. Jis kviečia mus džiaugtis. Klysta ir visiškai iškraipo krikščionybės esmę tas, kuris mano, kad krikščionybei svetimas giedras džiaugsmas ir laimingo gyvenimo pabaiga. Krikščionis yra kviečiamas švęsti, o jei jis atsisako priimti Dievo kvietimą, jis atsisako būti laimingu.
Dievo kvietimas yra gailestingumo kvietimas. Visi pakviestieji iš pakelių ir kryžkelių neturėjo teisės į tai, jie niekada negalėjo tikėtis tokio kvietimo į karaliaus sūnaus karališkąją šventę, jie negalėjo to net nusipelnyti. Visgi, jie sulaukė šio kvietimo dėl atviros karaliaus širdies ir dosnaus svetingumo. Gailestingumas sukvietė ir surinko juos į meilės šventę.
Šis kvietimas galioja ir mums. Niekas jo nenusipelnėme. Tačiau mūsų tyko pavojus patirti gyvenimo tragediją, kai galime būti tokie užsiėmę pragyvenimu, kad nebelieka laiko gyventi ir pamirštamas pats gyvenimas.
Kun. Rolandas Karpavičius