Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ (Mt 22, 34–40)

Religijos esmė – mylėti Dievą. Tai reiškia, kad mūsų meilė Dievui turėtų būti visokeriopa – meilė, kuri apimtų ne tik mūsų jausmus, bet ir vadovautų mūsų mintims ir veiksmams. Kiekviena religija prasideda nuo meilės, kuri yra kupinas pasišventimo Dievui gyvenimas.
Mūsų meilė Dievui turėtų būti įkūnyta meile žmonėms. Todėl turėtume atkreipti dėmesį į tai, kokia tvarka yra pateikiami įsakymai: pirma – meilė Dievui, o po to, meilė žmogui. Mes galime mylėti žmogų tik mylėdami Dievą. Pagal Biblijos mokymą asmuo nėra sudarytas vien iš cheminių elementų – žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (Pr 1 26-27). Štai kodėl žmogus gali būti mylimas. Tikrasis bet kokios žmonių bendruomenės saitas yra Dievo meilė. Žmogaus meilė tvirtai grindžiama Dievo meile.
Tikrai tikintis yra tas, kuris myli Dievą ir žmones, kuriuos Jis sukūrė pagal savo atvaizdą. Tai reiškia – mylėti Dievą ir žmogų ne abstrakčiai ir sentimentaliai, bet visiškai patikint save Dievui ir teikti konkrečią pagalbą žmonėms.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →