Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18, 9-14)

Apmąstykime fariziejaus maldą, kurioje jis aptaria savo gerą elgesį, kad pasninkauja daugiau nei reikalauja įstatymas, dosniau nei kiti aukoja šventyklai. Fariziejus džiaugiasi, kad jis ne toks, kaip kiti žmonės, kurie jam yra plėšikai, sukčiai, svetimautojai, arba tokie blogi „kaip šis va muitininkas”.

Atrodytų, kad fariziejus meldžiasi, dėkoja Dievui. Tačiau fariziejaus žodžiai nėra malda, nes malda yra nuoširdus bendravimas, atviras pokalbis su Viešpačiu. Fariziejus kalbasi su savimi. Jis ateina šventyklą tam, kad praneštų Dievui koks jis yra pavyzdingas žmogus.

Pažvelkime į muitininko maldą. Jis mušasi į krūtinę sakydamas: „Būk gailestingas man, nusidėjėliui”. Jis yra nusižeminęs, nuoširdus Dievo akivaizdoje.

Kodėl Viešpačiui mielas nusižeminimas? Nusižeminęs žmogus Dievą garbina iš visos širdies ir pripažįsta savo visišką priklausomybę nuo Dievo. Tai yra pati autentiškiausia žmogaus laikysena Dievo akivaizdoje.

Lotynų kalboje žodis humilitas, reiškia nusižeminimą, kyla iš žodžio humus – „derlinga žemė“. Nusižeminti – tai nereiškia, kaip esame įpratę daryti, save menkinti ir galvoti bei kalbėti apie save blogai. Nusižeminimas yra derlinga žemė, kurioje vaisingai dygsta Dievo žodis.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →