XXXI eilinis sekmadienis. Meilė Dievui ir žmogui

Vienas iš Rašto aiškintojų priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: ‘Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį’ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. Matydamas kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28–34)

Skaitinys iš Evangelijos glaustai išreiškia dvejopą nuostatą Dievo ir artimo atžvilgiu. Jėzus, paprašytas pateikti Įstatymo santrauką, sako, jog privalome mylėti Dievą visa širdimi, protu ir visomis jėgomis, o artimą – kaip save pačius. Dievas paminimas pirmiau ne tik todėl, kad jis vertas išskirtinės meilės, bet ir dėl to, jog mūsų meilės šaltinis yra Dievas. Mylėti įstengiame tik todėl, kad pats Dievas pirmiau myli mus. Mūsų atsakymas jam – atsidavimas visu savo asmeniu.

Tačiau kol kas mes gyvename šiame pasaulyje, negalime Dievo regėti tokio, koks jis yra, tad mums sunku jį mylėti. Bet Biblijoje sakoma: dabar mylime lyg veidrodyje atspindį, o tuomet mylėsime Jį patį (1 Kor 13, 12). Tas Dievo veidrodis yra mūsų artimas!

Jėzus sutapatino save su kiekvienu žmogumi ir meilę žmogui prilygino Dievo meilei. Mylėti – tai išeiti iš savęs, kad eitum kito link. Dievas padeda mums mylėti „kitą“, atsižvelgdamas į mūsų žmogiškumą ir kūniškumą. Tas „kitas“, kurį turime mylėti, yra tos pačios prigimties kaip ir mes. Brolis, sesė yra „kitas“, toks pats kūrinys kaip ir aš, tačiau skirtingas nei aš.

Jėzus pabrėžia meilės pirmenybę ragindamas mylėti Dievą ir artimą, Jėzus turi omenyje visus žmones, net ir priešus. Krikščioniškoji meilė visų pirma yra nesąlygiškas kito žmogaus priėmimas. Tikra meilė skatina siekti teisingumo, visuminio žmogaus išlaisvinimo, rūpintis patiriančiais neteisybę. Tikra meilė yra sąmoningas atsidavimas kitam žmogui.

Taip meilė Dievui ir meilė žmonėms susilieja į vieną gyvenimo tikslą ir polėkį. Artimo meilė yra kelias, o Dievo – tikslas.

Kun. Rolandas Karpavičius