Šiomis dienomis mūsų atmintis suartina mus su išėjusiais į amžinybę. Šv. Raštas mums sako, kad per nuodėmę mirtis įžengė į pasaulį, tuo pačiu žmogų prislėgė mirties baimė. Ši baimė yra natūralus dalykas, bet ji persekiodama žmogų niekada neleidžia jam patirti laimės pilnatvės.

Todėl nenuostabu, kad šiandienos visuomenė vis labiau ignoruoja mirties regimybę ir stengiasi naikinti bet kokius jos pėdsakus. Tuomet žmogus nevalingai atmeta mirties reiškinį, bėga nuo šios tikrovės ir taip puoselėja materialistinę pasaulėžiūrą.

Taip, mirtis yra didžiausias žmogaus priešas. Tai žinodamas Dievo Sūnus Jėzus patyrė mirtį, jis pasitiko ją visiškai laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė tuščiu, nes ne Jėzaus mirtimi, o prisikėlimu baigiasi evangelijos.

Tikėjimas prisikėlimu iš numirusiųjų yra krikščionybės esmė, kuri keičia mūsų požiūrį į neišvengiamą ir slėpiningą mirties reiškinį. Mirtimi baigiasi mūsų žemiškasis gyvenimas, bet krikščionis mirties akivaizdoje nėra be vilties. Apaštalas Paulius žada: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26).

Krikščionys gali įsisąmoninti mirties slėpinį ir priimti šią tikrovę giedrai ir ramiai. Kristuje ir per Kristų, kuris yra amžinai gyvas mūsų gyvenimas tęsis, nes Biblija byloja: „štai tikras Žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime” (2 Tim 2, 11).

Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, meldžiasi už visus mirusius tikinčiuosius, kad jie pasiektų prisikėlusio Viešpaties šlovę. Per Mišias melsdamiesi už mirusiuosius liudijame, kad jie verti regėti Dievo veidą ir tuo pačiu stipriname savo viltį džiaugtis amžinai jo artumu.

Kunigas Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+