Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38-44)
Evangelijos našlė yra vargšų simbolis. Ši suvargusi moteris duoda, nors pati nieko neturi. Atrodytų jos įmestos smulkios monetos nieko neprideda prie šventyklos išlaikymo. Ne vienas pasakytų, kad geriau nieko neduoti, nei aukoti tiek mažai.
Tačiau Dievo karalystėje galioja kitokios sąskaitos. Dievas nėra sausas buhalteris, kuris veda nemokių klientų sąrašą.
Jam svarbiausia, kad moteris atidavė viską, todėl ne aukos dydis, bet mūsų intencija, kuri kyla iš širdies yra lemtingas kriterijus Dievo akyse. Jis yra širdžių tyrėjas, kurio neapgausi. Žmones galima apgauti, bet ne Dievą.
Todėl Jėzus smerkia išorinį, parodomąjį maldingumą. Gražiai sudėtos rankos, demonstratyviai atversta maldaknygė ar ant rankos pakabintas rožinio vėrinys dar nereiškia gilaus pamaldumo.
Širdies slaptoje, kur regi tik Dievas, atiduoti viską yra tikrojo maldingumo esmė. Būtent toks skaidrus, paprastas ir nuoširdus yra Evangelijos našlės santykis su Dievu. Jo mus moko mūsų Viešpats.
Kun. Rolandas Karpavičius