Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Ar aš žydas? Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. (Jn 18, 33–37)
Kristaus Karaliaus iškilmė užbaigia liturginius metus. Suvokti šios šventės prasmę mums nelengva, nes gyvename demokratinėje santvarkoje, o ne karalystėje.
Popiežius Pijus XI įvedė Kristaus Karaliaus šventę 1925 metais. To meto visuomenėje katalikybė užėmė kitokią vietą negu dabar, ji dar buvo įtakinga Europoje. Ir dabar kai kurie žmonės vis svajoja, kad katalikiškos organizacijos, politinė katalikų įtaka įtvirtins Kristaus viešpatavimą. Tačiau Jėzus sako, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio.
Jėzus, atėjęs kaip ilgai lauktasis Mesijas, nuolat kalbėjo apie Dievo karalystę. Svarbu suvokti, kad šioje karalystėje visi pavaldiniai yra taip pat karaliai, nes jis „padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui” (Apr 1, 6).
Šioje karalystėje visi yra laisvi Dievo vaikai, todėl joje kiekvienas yra karalius. Kristaus Karaliaus šventė leidžia mums naujai apmąstyti savo karališkąjį pašaukimą, kurį gavome per Krikštą.
Kristaus karalystė yra žmonių širdyse. Tai meilės, tiesos ir ramybės karalystė. Pirmiausia ji tobulai pasirodė pačiame Kristuje. Kristaus karalystės ženklus galime įžvelgti Bažnyčioje. Kuomet patarnaujame kitam žmogui, ypač tam, kuris kenčia, mes taip pat kuriame Dievo karalystę.
Visiškai Kristaus karalystė įsigalės tik ateityje. Krikščionys laukia ir meldžia jos atėjimo. Žemiškosios galybės ateina ir praeina, o Dievo karalystė išliks per amžius.
Kun. Rolandas Karpavičius