Jėzus kalbėjo Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.“ (Jn 3, 16–18)

Visi žmonių bandymai pavaizduoti Trejybę, turi bendrą bruožą – jais siekiama parodyti, kad trejybiškumas neprieštarauja vienybei. Tačiau joks simbolis ar teologinė formulė negali visapusiškai perteikti trejybinio Dievo slėpinio.

Iš visų mūsų tikėjimo slėpinių Švč. Trejybė yra pats giliausias. Mes niekuomet nebūtume šio slėpinio pažinę, jei jis nebūtų mums apreikštas. Išganymo istorijoje mums pirmiausia buvo apreikštas Tėvas, po to Sūnus, o vėliausiai Šventoji Dvasia. Beje, žodžio „Trejybė“ niekur Šventajame Rašte nėra.

Kai Dievas apsireiškia kaip Trejybė, jis trokšta mums parodyti savęs dovanojimo grožį. Tėvas save dovanoja Sūnui, Sūnus – Tėvui, o Šventoji Dvasia yra jų besidalijančioji Meilė – Dovana. Tad Trejybėje vyksta ši amžinoji meilės apykaita.

Ortodoksų šventasis Andrejus Rubliovas ikonoje Trejybę vaizduoja kaip tris angelus sėdinčius už vieno stalo. Ši vaišių bendrystė, kurios esmė meilė, nuostabiai atskleidžia Trejybės gelmę.

Toji bendrystė yra bet kokios krikščioniškos meilės šaltinis. Todėl Vatikano II Susirinkimas moko, kad „visa Bažnyčia iškyla kaip „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe.“

Be savęs dovanojimo, kurį atskleidžia Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, nėra bažnytinės bendrystės. Mes patys, dovanodami save vienas kitam, tampame geriausiais Trejybės atspindžiais.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →