Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21–28)

Ši moteris turėjo tikėjimą. Jis augo bendraujant su Jėzumi. Iš pradžių ji vadino Jį Dovydu, Sūnumi. Tai buvo gerai žinomas, plačiai paplitęs politinis vardas. Šiuo titulu buvo vadinamas Jėzus, Jis dar buvo laikomas didžiuoju stebukladariu, kuriam žmonės priskirdavo žemiškąją galią ir šlovę. Ši moteris atėjo siekti gero ir visagalio žmogaus pagalbos. Ji atėjo vedama prietaringo jausmo, su kuriuo einama pas burtininką. Tačiau netrukus ji pavadino Jį Viešpačiu.
Jėzus ją tarsi privertė pažvelgti į Save kitaip, ir ji pamatė Jame kažką tikrai dieviška, būtent tokį jausmą ir norėjo pažadinti joje Jėzus prieš įvykdydamas jos karštą prašymą. Jis norėjo, kad jį suprastų, jog jos problemą išspręs ne puikus žmogus, bet gyvasis Dievas. Galima pastebėti kaip auga šios moters tikėjimas, kai ji stovi akis į akį su Kristumi, kol, galiausiai, ji pamatė, nors ir labai miglotai, kas Jis yra iš tikrųjų.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →