III Velykų sekmadienis. Prisikėlimas paaiškina viską
“Mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse. Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.” (Lk 24, 35-48) |
|
Galima įsivaizduoti, kokį nusivylimą Jėzaus mokiniams ir sekėjams turėjo sukelti jo nukryžiavimas ir mirtis. Mat Toroje pasakyta: „Tas, kas kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Įst 21, 22). Vadinasi, Jėzus – dar vienas nesėkmę patyręs netikras kandidatas į mesijus? Toks nusivylimas akivaizdžiai sklinda ir iš mokinių pakeliui į Emausą lūpų: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21).
Ir štai po kelių dienų tie nusivylę ir sugniuždyti mokiniai jau džiugiai skelbia, kad Jėzus gyvas, ir pasirengę noriai liudyti tai iki kankinystės. Kaip paaiškinti tokią staigią ir greitą pervartą? Visi sutinka, jog kažkas įvyko. Net labai kritiški, mokslinį tyrumą saugantys egzegetai, pavyzdžiui, E. P. Sandersas, pripažįsta, jog „tai, kad Jėzaus sekėjaiturėjo prisikėlimo potyrių, mano nuomone, yra faktas“, tačiau tuoj pat priduria: „Kokia buvo tikrovė, sąlygojusi tuos potyrius, aš nežinau“ („Istorinis Jėzaus asmuo“, p. 283).
2006 m. anglų kalba buvo išleista Charleso Fosterio knyga The Jesus Inquest. Garsus britų advokatas, dėstantis medicinos teisę ir etiką Oksfordo universitete, prisipažįsta esąs krikščionis ir šią knygą parašęs dėl nerimo, kad toks neturėtų būti. Pasak jo, „krikščionybei galima mesti daug pagrįstų prieštarų. Pabudus ankstyvą rytą, jos sukdavosi mano galvoje.“
Tada jam į galvą šovė mintis: o kas nutiktų, jei jis imtųsi nekrikščionių bylos ir gintų ją taip nuodugniai, kaip ir bylą, už kurią jam mokama. Jis priduria: „Man įprasta ginti tai, ką asmeniškai laikau papiktinamu dalyku. Pastebėjau, jog tokius dalykus rengiuosi ginti ir ginu stropiau negu tai, kam instinktyviai pritariu. Advokatams šitai būdinga: mes taip nerimaujame, jog išankstiniai nusistatymai kliudys, kad, norėdami tai kompensuoti, persistengiame.“
Prisikimšęs lagaminus pagrindinių krikščionybės priešininkų knygų, jis išvyko į vieną ūkį Kipro kalnuose. Ir štai advokato debatų su pačiu savimi rezultatas. Fosteris:
„Tad kuo visa baigėsi? Kadangi svarbūs faktai, o ne tai, kokias išvadas jais remdamasis pasidariau, atsakyti nenorėčiau. Tačiau tebesu krikščionis ir daug tvirtesnis negu anksčiau. Ir kupinas didesnės baimingos pagarbos negu pirmiau – mažiau imlus glotniai, dogmatinei kalbėsenai. Šventasis Raštas yra didingesnis, gilesnis ir keistesnis, negu maniau.
Ar įmanoma įrodyti prisikėlimą? Nemėgstu šio klausimo. Tačiau, spiriamas atsakyti, kiek išgaliu nešališkiau pasakyčiau, kad vien istoriniai faktai prisikėlimo naudai yra labai tvirti. Jie, sakyčiau, neprilygsta įrodymui, nepaliekančiam erdvės abejonei, bet neblogą argumentą galima išrutulioti iš tikimybių balanso. Istorinis prisikėlimas yra įtikimiausias visų turimų faktų paaiškinimas. Netikint prisikėlimu, tenka tikėti fantastiškais dalykais. Aš tokiais dalykais patikėti neįstengiau.“
Parengė Gediminas Žukas. „Bažnyčios žinios“ 2013 m. Nr. 2