Švč. Kristaus Kūnas Ir Kraujas. Artimumas

Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51–58)

Eucharistija liudija, kad Dievas nori būti labai arti kiekvieno mūsų. Jėzus yra čia pat, tačiau pasislėpęs Eucharistijoje, po duonos bei vyno pavidalais. Jis elgiasi labai radikaliai, nes trokšdamas būti glaudžioje vienybėje su mumis jis ateina į duoną, kad taptų valgomas. Jis nori būti mūsų gyvybė. Tokia yra meilės beprotybė, kuri nepaiso nieko, kas ją ribotų.

Jei Dievas yra arti žmogaus, tai ir žmogui reikia prie Jo artintis. Patikėkime, kad Jis yra svarbiausias mūsų gyvenime – Mokytojas ir mūsų Bičiulis, kuriam esame brangūs. Eucharistija – tai Jo širdis, tai Jis pats, kuris atėjo, kad būtų mūsų gyvenimas.

Kun. Rolandas Karpavičius