I advento sekmadienis. Gyventi laukimu

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės eis iš proto, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti. Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad sugebėtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21, 25–28. 34–36)

Apie pasaulio pabaigą per krikščionybės istoriją vyko daug diskusijų ir ginčų. Mums nereikia žinoti, kada ji bus ir kaip ji vyks. Tačiau šioje idėjoje glūdi viena svarbi mintis – istorija vystosi link konkretaus tikslo. kuriame Jėzus Kristus bus viso pasaulio Viešpats. Tai yra viskas, ką žinome ir iš tikrųjų turime žinoti.

Krikščioniui nevertėtų guostis mintimi, kad viskas klostysis gerai, kad nebus jokių pokyčių. Jis visada turėtų būti pasiruošęs ateities iššūkiams, gyventi laukimu. Mes nuolatos turėtume neapleisti minčių apie amžinybę, žinodami, kad teks pasirodyti Dievo akivaizdoje.

Popiežius Pranciškus sako: „Būna visokių tragedijų, taip pat mūsų gyvenimuose, tačiau jų akivaizdoje turime matyti horizontą per mūsų išganymo prizmę, nes Viešpats dar ateis mūsų išgelbėti. Tai moko, kad pasaulio išbandymus išgyventume ne pataikaudami pasauliui ar pagoniškumui, kuris mus veda į sunaikinimą, o „atsikabindami“ nuo pasaulietiškumo ar pagoniškumo gundymo su viltimi, žvelgdami į Kristaus, mūsų Viešpaties, horizontą.“ Todėl nėra nieko didesnio nei krikščionio gyvenimas.

Kun. Rolandas Karpavičius