„Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.“ (Mt 2, 1-12)

Kristaus apsireiškimo (liaudiškai vadinama Trijų karalių) iškilmė yra viena seniausių krikščionių švenčių. Joje dėmesys sutelktas į trijų Rytų išminčių apsilankymą pas kūdikėlį Jėzų. Trys išminčiai yra ne žydų, kitaip tariant, pagonių tautų simbolis. Jų apsilankymas reiškia, kad Jėzų pripažįsta visas pasaulis.

Gali kilti klausimas: kodėl ši šventė vadinama Kristaus apsireiškimu? Pagonių išminčiai nebūtų radę gimusio Išganytojo, jei jų kelrode nebūtų tapusi dangaus skliaute švietusi žvaigždė. Ji buvo ženklas, kad Dievas apsireiškė žmonijai.

Tačiau išminčius vedė ne tik žvaigždė, bet didžiulis troškimas ieškoti Tiesos. Jis buvo toks stiprus, kad privertė juos palikti savo namus, knygas, bičiulius ir leistis į nežinomybę.

Dievas atsiliepė į jų troškimą. Atvykę į savo kelionės tikslą ir pamatę kūdikį, jie atpažino jame Viešpaties artumą ir „parpuolę ant žemės jį pagarbino”. Taip pagerbdami kūdikį, išminčiai pagal Rytų paprotį parodė jam pagarbą kaip karaliui ir Viešpačiui.

Tikra tiesa, kad Dievo negalėtume pažinti, jei jis pats mums savęs neapreikštų. Tačiau yra pagrindinė sąlyga – žmogus turi alkti Tiesos ir jos sąžiningai ieškoti.

Per tikėjimą Viešpats yra apsireiškęs kiekvienam krikščioniui. Dievas pirmasis žengė žingsnį mūsų link. Jis apsireiškė, kad mus patrauktų prie saves. Dabar mūsų eilė jam atsiliepti.

Kaip anie trys Evangelijos išminčiai negailėkime jėgų bei laiko siekdami jį pažinti.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →