IV Gavėnios sekmadienis. Metropolitas Antonijus Blumas. Orumo atstatymas
Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–3. 11–32)
Dievas žvelgia į žmogų su didžiule pagarba, žvelgia ne kaip šeimininkas į vergą ne kaip pagonių dievai, reikalaujantys, kad žmogus jiems tarnautų, bet visai kitaip – tai mane sukrėtė pasakojime apie sūnų palaidūną. Čia įspūdingai aprašytas tėvas. Jis iš tolo mato, kaip grįžta sūnus palaidūnas, kuris kažkada jo atsižadėjo. Beje, atsižadėjo žiauriai, negailestingai, kaip mes neretai pasielgiame būdami jauno amžiaus, kai nesuvokiame žaizdų, kurias paliekame, gylio. Pagalvokite apie sūnaus žodžius: tėve, dabar man duok tai, kas priklausytų po tavo mirties. Paprasta frazė, kurioje slypi žiauri prasmė: seni, per ilgai gyveni, neturiu laiko laukti, kol numirsi ir paveldėsiu tavo triūso vaisius, tu stovi mano kelyje, o aš noriu laisvės ir turtų. Susitarkime taip – tu man miršti, aš gaunu savo dalį ir užmirškim vienas apie kitą.
Ir štai šio sūnaus, kuris įvykdė metafizinę tėvažudystę, kuris paprasčiausiai išbraukė tėvą iš gyvenimo, laukia tėvas. Kai tik sūnų pamato, skuba pasitikti ir puola į glėbį, bučiuoja jį. Visą kelią namo sūnus kartojo savo išpažintį: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nesu vertas vadintis tavo sūnumi, tačiau priimk mane bent kaip samdinį.“ Ar atkreipėte dėmesį, kad tėvas leidžia sūnui ištarti pirmąją išpažinties dalį, leidžia tam, kuris išbraukė jį iš gyvenimo, kreiptis „tėve“, leidžia prisipažinti nusidėjus dangui ir savo tėvui, netgi tai, kad nėra vertas vadintis sūnumi, ir čia sustabdo: nevertu sūnumi palaidūnu šis jaunuolis gali būti, bet vertu vergu – niekada. To meilė neleistų – tai neįmanomas dalykas. Jis gali būti nevertas sūnus, tačiau visada išlieka sūnus – to negalima ištrinti, sunaikinti.
Skaitant mane pribloškė, kaip Dievas elgiasi su mūsų orumu, jog su kiekvienu iš mūsų jis elgiasi kaip Tėvas. Kad ir kas atsitiktų mūsų gyvenime, kad ir kaip nusidėtume, kai ateiname pas Jį ir sakome: nebegaliu būti Tavo sūnumi, persitarkime, sudarykime tarnystės sutartį ir būsiu Tavo samdiniu, vergu – Dievas atsako: ne, tu visada liksi mano sūnumi.
Tai nepaprastai svarbu, nes būna akimirkų, kai atrodo, jog kur kas lengviau pakeisti santykius su Dievu, sudaryti tam tikrą tarnystės sutartį. Štai dykumos tėvas Dorotėjas rašo: vergas dirba iš baimės, samdinys – dėl užmokesčio, – visa tai susitarimas. Tik sūnus dirba visai kitais pagrindais, nes už meilę nesumokėsi, nes neįmanoma santykio kuo nors pakeisti, ne tik pinigais. Tai, kas turi kilti iš širdies, negali būti pakeista tuo, kas kyla iš tavo rankų darbo, negalima pasakyti – aš tavimi visokeriopai pasirūpinsiu, tik į mano širdį nepretenduok. Ir čia Dievas negailestingai reikalauja iš mūsų meilės, kuri žino, jog yra dalykų, kurių negalima nupirkti ar parduoti. Jis reikalauja iš mūsų orumo, visaverčio žmogiško orumo ir kartu pabrėžia, jog nuodėmė visiškai neišskyrė tėvo ir sūnaus: sūnus išėjo, tėvas pasiliko ir liko ištikimas iki galo.
Iš žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“
