Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)
Šio sekmadienio evangelija kalba apie duonos padauginimą, kuris Jėzaus amžininkams sukėlė įvairių minčių. Vieni prisiminė maną, kurią protėviai valgė dykumoje, kiti džiaugėsi tokiu karaliumi, kuris vienu rankos mostu maitina minias.
Tačiau Jėzus šiuo ženklu nenori stebukladario šlovės, bet rengia žmonių širdis valgyti kitokią duoną, kuri tapo visos Bažnyčios gyvenimo centru. Šis ženklas mums turėtų priminti, kad žmogus gyvas ne tik duona, bet yra kitoks, dvasinis, maistas, kuris teikia gyvybę. Jėzus ne tiktai duoda, bet ir laukia, kad ir mes jam įsijungtume į Dievo darbus.
Kai Jėzui buvo paduota duona ir žuvys, jis sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems. Kunigas tą patį daro per kiekvienas Mišias. Eucharistinėje aukoje tikintieji atneša aukojimui duoną ir vyną, kurie išdalinami tikintiesiems jau kaip Meilės Duona. Taip mes atnešame Viešpačiui, ką turime, ir laukiame, kad mūsų gyvenimas būtų palaimintas, o priimdami Komuniją gautume savo širdims stiprybės.
Šis stebuklas įvyko todėl, kad vienas berniukas turėjo penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Viešpats padaugino tai, ką žmogus atsinešė. Penki duonos kepalėliai. laiku atiduoti Dievui, yra simbolis, kad galime tikėtis Jo malonės gausybės. Dievas visada atsiliepia dosniai ir kilniai širdžiai.
Kun. Rolandas Karpavičius